Pagrindinis aukso išplovimo agentų vaidmuo išplovimo krūvos procesuose yra chemiškai ištirpinti (pvz., cianidą) auksą rūdoje į tirpų kompleksą, kuris vėliau atgaunamas adsorbuojant arba išstumiant. Tradicinis cianido išplovimas yra labai efektyvus (regeneravimo rodikliai dažnai viršija 80 %) ir ekonomiškai reikšmingas žemos -rūšies rūdoms (0,5-1,5 g/t). Tačiau jo labai toksiškas pobūdis gali užteršti vandenį ir dirvožemį, todėl reikia neutralizuoti nuosėdas ir tvarkyti uždarus-tvenkinius. Necianidinės išplovimo medžiagos (pvz., tiokarbamidas ir tiosulfatas) yra nekenksmingos aplinkai, tačiau brangios (tiokarbamidas yra 10 kartų brangesnis nei natrio cianidas), reikalauja atšiaurių reakcijos sąlygų (stipriai rūgštinė aplinka) ir pasižymi dideliu regeneravimo greičio svyravimu (50–85 %).
Išplovimo iš krūvos procesai yra labiau pritaikomi, tačiau reikalauja specifinio rūdos pralaidumo, dalelių dydžio (paprastai susmulkintų iki 10–50 mm) ir klimato (idealiu atveju geresnio sausringuose regionuose). Naujausi tyrimai buvo skirti išplovimo agentų gerinimo technologijoms, tokioms kaip išplovimo pagalbinių medžiagų (peroksidų) pridėjimas arba biologinis išplovimas (naudojant mikrobų oksidaciją), siekiant pagerinti aukso disociacijos greitį. Ateityje reikia subalansuoti efektyvumą, sąnaudas ir aplinkos apsaugą, pavyzdžiui, skatinti cianido skaidymo technologijas (pvz., apdorojimą H₂O₂) arba kurti naujas sudėtines išplovimo sistemas. Politikos lygmeniu cianido naudojimo apribojimai įvairiose šalyse (pvz., ES REACH reglamentas) paskatins pramonę ekologiškų procesų link.
